Naujienlaiškis

Vartotojo vadovas



Kainų nustatymo principai

Šiuo laikmečiu, kai bendra vartotojų sumokama kaina už šildymą ir karštą vandenį sudaro ženklią šeimos biudžeto dalį, šilumos vartotojams labiausiai rūpi klausimas – kas ir kaip nustato šilumos kainą ir kodėl šilumos bei karšto vandens kaina yra būtent tokia.

Šilumos, karšto vandens kainos ir atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčiai nustatomi pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas metodikas. Metodikų esmė – paslaugos kaina turi būti pagrįsta paslaugai teikti būtinomis sąnaudomis. Reguliuojamų įmonių teikiamų paslaugų kainodara yra grindžiama tuo, kad tik visos protingos (t. y. būtinos) įmonės išlaidos padengiamos iš paslaugos tarifo (kainos), o įmonės uždirbamas pelnas yra ribojamas.

Pavyzdys – Šilumos kaina, kuri daugiabučių namų gyventojams susideda iš šilumos gamybos, šilumos perdavimo ir šilumos pardavimo kainos dedamųjų. Visų minėtų kainų dedamųjų suma sudaro galutinę šilumos kainą vartotojams.

Kiekvieną iš šilumos kainos dedamąją sudaro dar dvi dalys – kintamos ir pastovios šilumos tiekėjų sąnaudos:

  • Kintamąsias sąnaudas sudaro sąnaudos kurui, iš kitų tiekėjų pirktai šilumai, elektros energijai ir vandeniui, t. y. visos sąnaudos, kurios kinta priklausomai nuo reikiamo pagaminti ir patiekti į šilumos perdavimo tinklus šilumos kiekio ir kitų tiekėjų kainų įtakos.
  • Pastovios šilumos tiekėjų sąnaudos – tai sąnaudos, kurias įmonės patiria nepriklausomai nuo pagaminto ir vartotojams patiekto šilumos kiekio. Jas sudaro nusidėvėjimas, darbo užmokesčio ir soc. draudimo įmokos, remonto ir kitos paslaugos, mokesčiai, palūkanos ir kitos pastovios sąnaudos.

Metodika apibrėžia, kas gali būti įtraukta į šilumos gamybos, perdavimo ir pardavimo kainos dedamąsias. Į šilumos kainą įtraukiamos tik tos investicijos, kurios suderintos su savivaldybe. Tik tokiu atveju jos pripažįstamos pagrįstomis, bei gali būti įtrauktos į šilumos kainą.

Šiuo metu galiojanti šilumos kainos nustatymo metodika numato, kad šilumos tiekėjas remdamasis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta bazine kaina, kas mėnesį perskaičiuoja kainas. Taip daroma tam, kad būtų išvengta papildomų sąnaudų, kurios patiriamos staiga pabrangus kurui. Esant fiksuotai kainai pritrūkusios lėšų, šilumos tiekimo įmonės pinigų skolinasi iš banko. Todėl, jeigu šilumos kaina būtų perskaičiuojama tik kartą per metus, tai visus metus kauptųsi skola, už kurią reiktų mokėti palūkanas ir atėjus laikui tvirtinti naujas kainas, jos žymiai ūgtelėtų. Dažniau perskaičiuojant kainas, šilumos tiekimo įmonėms nereikia tiek skolintis, išlaidos atitinka pajamas, tad ir kainų svyravimai mažesni.

Šilumos bazinė kaina nustatoma ne trumpesniam kaip 3 metų ir ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Minėtą laikotarpį pasirenka savivaldybių tarybos.



Atgal.